Mišraus balso pratimai pradedantiesiems (5 išbandyti)
· 4 min. skaitymo
Mišrus balsas – tai garsas, kurį dauguma pop dainininkų naudoja viršutinei diapazono pusei: ne visas krūtinės balso svoris, užstumtas per aukštai, ir ne lengvas, oringas falceto skambesys. Jis yra tarp jų ir dažniausiai tai pats sunkiausias dalykas, kurį pradedantysis turi rasti sąmoningai, nes jis apibrėžiamas tuo, kaip jaučiasi ir skamba, o ne nata, į kurią galima parodyti pirštu.
Todėl jį sunku išmokyti vien iš teksto puslapio. Toliau – penki pratimai, sukurti būtent tam, kad pastumtų tavo balsą link tos vidurinės zonos, ir sąžiningas pasakojimas, ką tokia programa gali ir ko negali pasakyti apie tai, ar ją radai.
Garsas, kurio siekiama
Galvok apie tai ne kaip apie techniką, o kaip apie tikslinį garsą: pakankamai pilną, kad neskambėtų oringai ar plonai, bet be įtampos, kurią sukelia stumiant visą krūtinės balsą į diapazoną, į kurį jis nenori eiti. Dainininkai dažnai apibūdina jį kaip „kalbėjimą aukštyje“ viršutiniame diapazono gale arba kaip šiek tiek nosišką, priekyje esantį skambesį, o ne atvirą, šauktinį.
Ten nenuvyksi galvodamas apie gerklę. Nuvyksti naudodamas balsių formas ir priebalses, kurios palengvina teisingo garso suradimą atsitiktinai, o tada kartodamas tai, kas pavyko.
Kodėl iš pradžių jis atrodo nesučiuopiamas
Dauguma pradedančiųjų kildami pasuka į vieną iš dviejų kraštutinumų: stumia krūtinės balsą garsiau ir aukščiau, kol jis įsitempia, arba paleidžia į falcetą, kad išvengtų įtampos. Mišrus balsas gyvena tarp jų, o toliau pateikti pratimai naudoja konkrečias balses ir pradines priebalses, dėl kurių sunkiau nepastebimai nukristi į vieną ar kitą kraštutinumą.
Penki pratimai jam ugdyti
- „Nei“ 1-3-5-8-5-3-1 (mišrus balsas). Nosiškas, šiek tiek išdykęs „nei“, dainuojamas laužtu akordu iki oktavos ir atgal. Nosiška kokybė verčia rezonansą eiti į priekį, o ne leisti garsui kristi atgal į gerklę, o tai paprastai pirmasis tikro mišraus balso, o ne įtempto krūtinės balso, ženklas.
- „Gi“ 1-5-8-5-1 (balso klosčių sutraukimas). Kietas „g“ priebalsis švariai suglaudžia balso klostes prieš kiekvieną natą, todėl tonas nepasidaro oringas kylant, o balsė „i“ laiko garsą siaurą ir priekyje. Tai pratimas, kurio imtis, jei aukštos natos linkusios skambėti oringai, o ne įtemptai.
- „Mam“ 8-5-3-1 (iš viršaus žemyn). Šis tyčia prasideda rašto viršuje ir leidžiasi žemyn. Pradėjus aukštai ir lengvai, o paskui tą patį lengvumą nešant žemyn į žemesnes natas, balsas mokosi nepersijungti staiga atgal į pilną krūtinės balsą vos tik aukštis nukrenta.
- Sirena su „vi“ per perėjimo zoną. Siaura balsė „i“ sklandžiai slysta per diapazono dalį, kurioje paprastai įvyksta lūžiai. Užuot kietai perėjus nuo krūtinės prie falceto, tikslas – slydimas be girdimos siūlės. Jei girdi ar jauti aiškų persikėlimą, tai ir yra lūžis, kurį šis pratimas skirtas išlyginti.
- Šuolis 1-5-8 su viršūnės laikymu. Du šuoliai aukštyn, tada maždaug dvi sekundės laikoma aukščiausia nata. Tai sunkiausias iš penkių, todėl verta jį pasilikti, kol kiti keturi taps pažįstamesni; mišraus balso laikymas nuolatiniu spaudimu skiriasi nuo trumpo jo suradimo pakeliui per raštą.
Pirmuosius kelis kartus eik jais ta tvarka. Kiekvienas tikslą susiaurina truputį labiau nei ankstesnis, o vėlesni pratimai lengvesni, kai ankstesni jau atrodo natūralūs.
Ką programa gali pasakyti ir ko negali
Kiekviena nata čia gauna tą patį gyvą atsiliepimą kaip ir bet kuriame kitame pratime: liniją pianino ritinyje, spalvą kiekvienai natai, procentą ir bendrą rezultatą su įvertinimu, pavyzdžiui, per žemai, per aukštai ar nestabiliai. Tai pasako, ar tavo aukštis atitiko tikslą, o tai svarbu ausiai ir intonacijai lavinti.
Ji nepasako, ar iš tikrųjų buvai mišriame balse, o ne įtemptame krūtinės balse ar oringame falcete, kuris tiesiog pataikė į reikiamą aukštį. Programa neturi būdo aptikti krūtinės balso, galvos balso ar mišraus; šis sprendimas vis tiek tavo, priimamas klausantis įrašo ir pagal tai, kaip nata jautėsi gerklėje. Pakartotinis atkūrimas po kiekvieno pratimo, leidžiantis išgirsti savo paties įrašą kartu su pianinu ir pianino ritiniu, čia pats naudingiausias įrankis: klausyk, ar balsė liko nosiška ir priekyje „nei“ bei „gi“ raštuose, ar ji kažkur plonėjo ar storėjo. Atpažinti tą skirtumą ausimi ir yra tikrasis įgūdis; aukščio tikslumas – tik dalis, kurią lengva išmatuoti.
Jei nori išskirti vieną natą už viso pratimo ribų, pavyzdžiui, patikrinti, ar tam tikras aukštis tavo perėjimo zonoje nori tilpti truputį kitaip, nei numato raštas, derintuvas gyvai duoda natos pavadinimą, centų nuokrypį ir gyvą pėdsaką be rašto ar rezultato. Tai naudinga smėlio dėžė pabandyti vieną keblią natą prieš grąžinant ją į visą raštą.
Kur tai telpa treniruotėje
Mišraus balso pratimai reikalauja iš balso daugiau nei paprasta gama, todėl veikia geriausiai po tinkamo apšilimo, o ne šalti. Jei dar neatlikai, žr. 10 minučių kasdienio balso apšilimo pratimus. Jie taip pat tikisi, kad diapazonas nustatytas teisingai, nes visi penki raštai transponuojami, kad tilptų jame; jei dar neatlikai diapazono testo, pirmiausia perskaityk kaip per dvi minutes rasti savo balso diapazoną.
Kai mišrus balsas pradeda susidėlioti
Kai šie penki raštai ima jaustis ne kaip medžioklė, o kaip pasikartojantis garsas, atsiveria dvi kryptys. Jei tavo balsas linksta į lengvesnę, oringesnę pop pusę, falceto perėjimai, pasažai ir ilgos frazės tęsia tą patį perėjimo zonos darbą su lengvesniu tikslu. Jei vietoj to sieki stipresnio, galingesnio viršaus, beltingo pratimai tęsia maždaug ten, kur mišrus balsas baigiasi, pridėdami garsumo ant to paties priekinio rezonanso.
„Nei“ arpedžis – atlaidžiausias iš penkių ir greičiausias būdas pajusti, kaip skamba tikras mišrus balsas tavo paties balse. Pradėk nuo jo programoje.